PenkiGyvūnai
EN  RU

2017 m. Rugsėjo 25 d., Pirmadienis




 
2013-06-11
Kinologo patarimai: Dar kartą apie šunų agresiją

 

 

 


Regis, tiek kalbėta ir rašyta apie tą patį... Tačiau nemažėjantys skaudūs įvykiai liudija ką kita. Ir todėl nepakanka vien oficialiosios statistikos, vardijančios sausus, grėsmingus, skaičius: kas, ką,  kada ir kur užpuolė arba apkandžiojo. Ko gero, šios liūdnos skaičiuotės nesumažins ir nauji įstatymai, reglamentuojantieji „kovinių“ šunų arba jų mišrūnų laikymą. Draudimai retai efektyvūs, dažnai jie tik  sukiršina visuomenę.
Štai kodėl reikia daugiau kalbėti ne apie pasekmes, o apie priežastis, provokuojančias šunų agresiją.
Nemanau, jog atrasiu Ameriką, aprašydama chrestomatinius šunų agresijos atvejus, tačiau turiu vilties, kad šį žurnalą pavarto ir gerbiamieji šunų mylėtojų oponentai. Agresyvių šunų tema jiems ypač aktuali.


Kodėl šunys elgiasi agresyviai?


Pagrindinės šunų agresijos apraiškos:


1. „Teritorinė“ agresija

Šuo – „teritorinis“ gyvūnas. Priklausomai nuo sąlygų, kaip šunį augino, auklėjo ir dresavo, ši agresija pasireiškia silpniau arba stipriau.Ypač agresyvūs yra šunys, išauginti valdoje, kurios teritoriją juosia tvora, o pašaliniai asmenys pasirodo itin retai. Agresyvumo laipsnis šiuo atveju paprastai nepriklauso nuo šuns socializacijos. Pasitaiko, šuo pasivaikščiojimo metu beveik nereaguoja į aplinkinius, nes tai „ne jo“ teritorija, tačiau savame kieme gali būti labai pavojingas.
Pagrindinė pykčio priežastis - noras išvyti žmogų iš saugomos teritorijos. Todėl elgesys, kuris tiktų visais atvejais, kai norima išvengti nepageidaujamo kontakto, čia nepriimtinas. Beviltiška elgtis ramiai, neprovokuoti. Pats žmogaus buvimas šuns valdose laikomas provokacija. Vienintelė išeitis – skubiai pasišalinti iš šuns teritorijos. Žinoma, ne kiekvienas toks susidūrimas baigiasi konfliktu. Dažniausiai šuo savo valdas gina aplodamas atėjūnus.
„Teritorinė“ agresija nepasireiškia šeimos narių, kuriuos šuo pripažįsta savais, atžvilgiu.


2. Įniršis ginant savo gaujos (šeimos) narį

Šunys - ne tik „teritoriniai“, bet ir bandos gyvūnai. O banda, net jeigu atsiduria svetimoje vietoje, visada saugo šeimos narius. Ir visai nesvarbu  bandos narių tarpusavio santykiai. Šuo aktyviai sergi savo šeimininką ir šeimos narius. Jeigu šuns ginamas asmuo nestovi ant aukštesnio hierarchijos laiptelio, jo agresija ypač pavojinga. Jis nekreipia dėmesio į žemiau stovinčio asmens komandas, nors yra dresuotas. Todėl šuo, ginantis vaiką, ypač pavojingas. Suaugęs žmogus net ir didžiausio šuns nepaklusnumo atveju fiziškai pajėgus bent jau išlaikyti šunį už pavadėlio, vaikas - ne. Šiuo atveju šuns agresija (bandos nario gynyba) tęsis, kol pašalinis žmogus paliks ginamąjį ramybėje.
Atstumas tarp svetimų ir savų , kurį šuo laiko kritiniu, įvairus. Pavyzdžiui, judrioje gatvėje supykdyti šunį galite, palietę šeimininko ranką, o erdviame parke dėl šio pavojaus gyvūnas gali atakuoti ir iš 20-30 metrų.


3. Mano grobis!

Visiems šunims įgimta persekioti grobį (bet kokį judantį objektą). Dauguma jų stengiasi dantimis sugriebti grobį, kuriuo tampa pravažiuojantys dviratininkai, bėgiojantys maži vaikai arba prošal tursenantys  sportininkai. Pasitaiko, šuo vejasi nepažįstamą žmogų, norėdamas su juo pažaisti. Tačiau ne šunininkui sunku atskirti agresyvų šuns elgesį nuo jo žaismingumo. Šiuo atveju, kad išvengtute įkyraus persekiotojo, tereikia stabtelėti. Stovėkite ramiai, nemojuokite rankomis. Netrukus tapsite šuniui visiškai neįdomus, nevertas dėmesio objektas.


4. Noras dominuoti

Agresijos priepuoliai pasireiškia ir kai gyvūnas siekia dominuoti, išlaikyti bandoje savo „reitingą“. Ji paprastai pasireiškia pažįstamų žmonių atžvilgiu, bet gali kilti ir „aiškinantis“ su menkai pažįstamais arba svetimais šunimis. Agresija gali pasireikšti, kai jūs, nė neįtardamas, pažeminate šuns „statusą“ bandoje. Pavyzdžiui, jūs galite pasiimti automobilį iš saugomos mašinų aikštelės kada panorėjęs, o aikštelės sargas-šuo pažins jus net ir naktį. Tačiau jeigu pabandysite prisiartinti prie jo guolio arba kaulo, puls nepaisydamas,  kiek kartų  skaniais kąsneliais buvo palepintas. Taip elgsis kaskart, gindamas savo „statusą“, kurį laiko esant aukštesnį už jūsų.
Visais išvardytais atvejais šuns agresijos mastas priklauso nuo jo nervų sistemos stabilumo bei tipo, socializacijos, auklėjimo ir dresūros.

Kaip išvengti nepažįstamo šuns agresijos?

Nevaikščiokite po svetimą šunų saugomą teritoriją, jeigu arti nesimato žmogaus, galinčio suvaldyti šunis.
Jeigu  svetimoje teritorijoje jus užpuolė šuo:
- nebėkite ir nemosikuokite rankomis, neatsukite šuniui nugaros, nes galite išprovokuoti jo norą  persekioti;
- pasistenkite apsisaugoti nuo galimų įkandimų - nusivilkite striukę ir apsivyniokite rankas bent iki alkūnių;
- nenuleiskite nuo šuns akių;
- ramiai ir atsargiai pasišalinkite iš saugomos teritorijos.
Vienintelis šuns tikslas - išvyti jus iš saugomos teritorijos, o dantys - kraštutinis jo ginklas. Šuo leis jums pasišalinti - susikibti su pasirengusiu priešininku jis nelabai pageidauja.
• Pamatę, jog šuo vaikšto greta šeimininko be pavadėlio ir antsnukio, nekalbinkite šio dueto. Ypač būkite atsargūs, jei šuo vaikštinėja su vaiku arba pagyvenusiu žmogumi (atsiradus priešiškumui, jie nepajėgs sudrausminti augintinį).
• Jeigu prie jūsų artinasi šuo, sustokite ir elkitės ramiai. Apsižvalgykite ir įsitikinkite, jog tai ne šuns saugoma teritorija. Šuo netruks įsitikinti, jog visiškai neverta persekioti stovintį „objektą“.
• Net jeigu neblogai pažįstate keturkojį teritorijos sargą, nesiartinkite prie jo guolio, dubens arba žaislų, neglostykite jo. Atsitiktinai išprovokavę gyvūno susierzinimą (pavyzdžiui, užmynę ant jo kaulo), kuo greičiau apleiskite šuns teritoriją.
• Ir dar: jeigu nemokate elgtis su šunimis, nebarkite, negąsdinkite svetimų šunų. Dominuokite! Tai geriausias būdas sutramdyti šuns agresiją, tačiau vargiai jums pavyks teisingai įvertinti savo jėgas ir šuns nervinės sistemos tipą. Suklydę, neišvengsite nelaimės.


Kaip apsaugoti vaikus?

Vaikus šunys vertina kitaip, nei suaugusiuosius. „Teritorinė“ ir apsauginė šuns agresija tokiais atvejais beveik nepasireiškia, tačiau sustiprėja noras persekioti ir žaisti. Šuo gali užsinorėti dominuoti. Be to, vaikai nebūtų vaikais, jeigu visada elgtųsi, kaip suaugusieji nori. Pavyzdžiui, suaugęs žmogus kažin ar sugalvos mėtyti akmenis į kitapus tvoros bėgiojantį šunį – nėra garantijos, kad šuo anapus tvoros bėgios visą laiką.
Vaikams nevalia:
- Erzinti šunis.
- Liesti gyvūno pašarą ir žaislus.
- Jeigu artinasi svetimas šuo, sprukti, rėkti, blaškytis (geriausia – ramiai stovėti).
Auklėdami vaikus, turime skiepyti meilę gyvajai gamtai ir ištikimiausiems žmonių draugams šunims. Ir net didžiausi skeptikai bei šunų priešininkai turėtų suvokti paprastą tiesą: šunys yra gamtos dalis, todėl ir jiems, ir mums užteks vietos po saule...


Kinologė Jūratė Butkienė

Žurnalo "Didysis šuo" informacija

Nusiųsti nuorodą draugui
Informuokite redaktorius apie įžeidžiančius komentarus ir klaidas

Straipsnio komentarų skaičius: 48

Pridėti naują komentarą:

Vardas: El. paštas:


Portale paskelbta draudžiama informacija šalinama. Ją publikavęs asmuo atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. (http://www.cyberpolice.lt)
 
video