PenkiGyvūnai
EN  RU

2017 m. Rugsėjo 26 d., Antradienis




 
Kas šuns dubenėlyje?

 

 

 

…žmogui niekada nešaus į galvą šerti arklį mėsa. O štai šuniui lengva ranka įpilame putros kaip kiaulei ar avižų kaip arkliui…

Mėsėdžių (plėšrūnų, vilkų, šunų) maisto įsisavinimo fiziologija turi ypatumų, atsiradusių per milijonus evoliucijos metų. Labai liūdnai baigiasi šių ypatumų nepaisymas ir bandymai per kelių kartų arba vieno individo gyvenimą “ištaisyti” tai, kam gamta sugaišo tūkstantmečius.

Pastaruoju metu padaugėjo šunų medžiagų apykaitos sutrikimų. Išanalizavus 120 panašių atvejų, pasirodė, kad maždaug 20 procentų sutrikimų pagrindinė priežastis – šėrimo racionas, tinkantis paršeliams, bet ne mėsėdžiams. Mieste gyvenančių šunų racioną sudarantis produktų rinkinys liudija baisų savininkų neraštingumą. Ir ne vien mėgėjų, bet ir kinologijos “autoritetų”.
Kaip žinome iš mokyklinio zoologijos kurso, visi gyvūnai pagal maitinimosi būdą skirstomi į plėšrūnus, visaėdžius ir žolėdžius. Tipiški šių grupių atstovai yra šuo, kiaulė ir arklys (žmogus priklauso tai pačiai grupei kaip ir kiaulė).
Netgi visiškai nieko bendro su biologija neturinčiam žmogui niekada nešaus į galvą šerti arklį mėsa. O štai šuniui lengva ranka įpilame putros kaip kiaulei ar avižų kaip arkliui (dribsniai ne kas kita kaip išvalytos avižos). Vėliau stebimės: kodėl vargšas šuo išsišėrė, nupliko, kodėl iškrito jo dantys ir pasipylė “visa puokštė” susirgimų?
Specialistai ir gyvūnų savininkai pamiršta dar vieną svarbų aspektą – šėrimo periodiškumą. Laukiniai gyvūnai, o ir visi plėšrūnai medžioja tik išalkę. Po medžioklės, sudeginęs energijos kiekį, plėšrūnas prisiėda iki soties ir saldžiai užmiega – ilsisi iki kito karto. Naminių šunų virškinimo sistema paveldėta iš laukinių protėvių – genetiškai veikia “piko režimu”. Todėl suaugęs sveikas šuo turi būti šeriamas kartą per parą, prieš miegą. Šuniukus ir jaunus šunis reikia šerti dažniau. Juk ir vilkiukai nemedžioja, maistą jiems atneša tėvai. Sergančiam šuniui šėrimo dažnumą nustato veterinarijos gydytojas.
Atskiri organai ar visa organizmo sistema treniruojama iki tam tikros ribos, kurią peržengus prasideda sunkūs, o kartais nesustabdomi funkciniai sutrikimai. Tad jei šuo ir gali kurį laiką maitintis netinkamu maistu ir mažai fiziškai judėti, sveikatos nuo to nepadaugės.
Šunys nekramto, o ryja gabaliukai, atsiplėšdami krūminiais dantimis. Kandžiai ir iltys reikalingi sukąsti ir išlaikyti grobį. Skrandis ir žarnynas geriausiai suvirškina būtent maisto gabalėlius. Išimtis yra tik daržovės ir rūgštūs pieno produktai. Daržovės – pagrindinis vitaminų ir angliavandenių šaltinis, tačiau nė vieno gyvūno (išskyrus žolėdžius) virškinamasis traktas nesuskaido celiuliozės, iš kurios sudarytas augalinių ląstelių apvalkalas. Todėl šunų racione daržovės turi būti žalios, smulkiai sutarkuotos. Galite paklausti: “O kas tarkuoja laukiniams plėšrūnams daržoves?” Viskas paprasta, tiesa, ne taip patrauklu. Sugavęs grobį, plėšrūnas pirmiausia suėda žolėdžių virškinamąjį traktą su visu jo turiniu. O tai jau žarnyno mikrofloros perdirbti augalinės celiuliozės produktai. Tokiu fermentuotu pavidalu šuo sugeba įsisavinti ląstelieną.
Nerekomenduojama augintiniui duoti. Suaugę gyvūnai neturi laktozę perdirbančio fermento. Iš pieno produktų labiausiai tinka kefyras, rūgpienis, pasukos, neriebi varškė.
Maistą virškina skrandžio, žarnyno, tulžies, kasos sultys, turinčios įvairių fermentų. Jei šių sulčių į žarnyną patenka per mažai arba per daug, sutrinka fermentinių reakcijų eiliškumas ir tarpusavio ryšys. Todėl nepatartina šunį šerti ir natūraliu, ir koncentruotu maistu. Reikėtų pasirinkti vieną iš jų.

Dažniausi - kepenų susirgimai.

Virškinimui kepenų vaidmuo ypač svarbus. Žarnyną supančios kraujagyslės sueina į kepenų veną, kuria ir prasideda stebuklinga kepenų veninė sistema. Maisto medžiagomis praturtintas kraujas, tekėdamas šia sistema, išvalomas nuo kenksmingų priemaišų. Kas įvyksta su kepenimis, jei gyvūnas netinkamai šeriamas? Pavyzdžiu paimkime tipiškiausią “meniu”: avižiniai dribsniai, kruopos, makaronai, sriubos, konservai, faršas. Fiziologai nustatė, kad angliavandeniai, būtini organizmui kaip energijos šaltinis (glikogenas), yra raumenų audiniuose ir kepenyse. Raumenyse yra “vienkartinės” glikogeno atsargos. Jos sunaudojamos dirbant raumenims ir tuoj pat atsistato iki pradinio lygio. Ilgam saugojimui skirtų atsargų ten nėra.
Glikogeno “depo” vaidmenį organizme atlieka tos pačios kepenys. Jos angliavandenius perdirba į glikogeną, kuris kepenyse kaupiasi kaip “avarinės” atsargos. Ilgai badaujant, kaupiasi riebalai. Jei angliavandenių per daug (šeriant kruopomis, makaronais), kepenyse kaupiasi vis daugiau glikogeno, kepenys nebegali atlikti kitų funkcijų, pavyzdžiui, valyti kraują. Kai su maistu be angliavandenių dar gaunamas ir riebalų perteklius, kepenyse vystosi vadinamoji riebalinė distrofija – kepenų ląstelės virsta riebalų ląstelėmis. Su tokiomis kepenimis organizmas išgyventi negali.

Kodėl vis dar egzistuoja tokie šunų šėrimo “racionai”?

Atsakymas paprastas ir liūdnokas: 1930-aisiais metais, kai veikė SDAALR tarnybinės šunininkystės sistema, aprūpinusi šunimis pasieniečius ir Gulago lagerius, šuo dėl I ntensyvaus darbo šaltyje, nuolatinio fizinio pervargimo ir išsekimo teišgyvendavo 3-4 metus. Didelis krūvis reikalavo labai kaloringo ir pigaus maisto. Štai iš kur tos visos kruopos, makaronai, košės ir sriubos. Apie tokią “smulkmeną” kaip šuns kepenys niekas nesusimąstydavo.

Kas blogai?

Gyvūno būsenos įvertinimas turi būti kompleksinis. Ašarojančios akys esti sergant maru, nuplikimas – demodekoze. Pastebėję augintinio medžiagų apykaitos sutrikimo požymius, būtiniausiai kreipkitės į patyrusį veterinarijos specialistą, kuris nustatytų teisingą diagnozę ir paskirtų gydymą.
Sutrikusios medžiagų apykaitos požymiai: ašarojančios akys, pūlingos išskyros, neparazitinės etiologijos otitas, intensyviai susidarančios dantų apnašos, nemalonus kvapas iš nasrų, odos žaizdelės ir niežulys, nuplikimas.
Būtina atsiminti: kuo labiau veislė savo fenotipu ir genotipu skiriasi nuo pradinės formos, tuo neatsparesnė įvairiems susirgimams. Purios, drėgnos konstitucijos šunys labiau linkę sirgti medžiagų apykaitos ligomis. Bendras ekologinės padėties blogėjimas taip pat didina diatezinių ir alerginių susirgimų tikimybę. Įtaką daro ir nervų sistema (šuns jautrumas dirgikliams, temperamentas ir kt.). Be to, polinkis į medžiagų apykaitos susirgimus genetiškai paveldimas – į šį faktorių veisėjai turėtų atkreipti dėmesį.

Šerkime sveikai!

Paprasto mieste (iš dalies – ant sofos) gyvenančio šuns racioną turėtų sudaryti trys pagrindinės dalys: 1. Gyvulinės kilmės baltymų šaltinis – 75 procentus, iš jų 50 procentų rūgštūs pieno produktai, išskyrus grietinę, ir 25 procentai – mėsa, mėsos produktai. 2. Vitaminų ir angliavandenių šaltinis – 25 procentai smulkiai tarkuotų daržovių, išskyrus bulves ir burokus. Kadangi morkose esantis karotinas (provitaminas A) priklauso riebaluose tirpstantiems junginiams, jas reikėtų užpilti 25-100 g augaliniu aliejumi (atsižvelgiant į šuns dydį). 3. Papildomas vitaminų, mikroelementų ir amino rūgščių šaltinis – specialūs šunims skirti maisto priedai. Juos reikėtų duoti, tik pasitarus su veterinarijos gydytoju. Jei norite sutaupyti pinigų ir išvengti sudėtingo baltymų, angliavandenių, riebalų bei vitaminų kiekio skaičiavimo, šunį šerkite vertingais, subalansuotais sausais pašarais. Rinkdamiesi juos, būtinai atkreipkite dėmesį į baltymų kiekį ir kilmę. Šeriant pigiais pašarais, kuriuose baltymų kiekis nedidelis arba augalinės kilmės, taip pat gali atsirasti įvairių medžiagų apykaitos sutrikimų.
Daugelis veisėjų įsitikinę, kad šuniui būtina duoti kaulų, tačiau tai ne maistas, o tik malonus žaidimas, kuriuo nereikėtų piktnaudžiauti. Parodų šunims greičiau nudyla kandžiai, iltys, gali pakisti sankanda. Nesuvirškinti kaulai užkemša žarnyną, viduriai užkietėja. Gali prasidėti visiškas žarnų nepraeinamumas, viduriavimas, vėmimas.
Kramtomiesiems raumenims treniruoti puikiai tinka presuoti kaulai iš sausgyslių.
Kiekvienam šuniui būtiną maisto kiekį galima nustatyti paprastai: reikia apčiuopti šonkaulius. Jei neapčiuopiate, šuo peršertas, jei šonkauliai matyti – pašaro per per mažai.

Tarptautinės kategorijos šunų teisėja, veisėja Kornelija Butrimova

Žurnalo "Didysis šuo" informacija

Nusiųsti nuorodą draugui
Informuokite redaktorius apie įžeidžiančius komentarus ir klaidas

Straipsnio komentarų skaičius: 22

Pridėti naują komentarą:

Vardas: El. paštas:


Portale paskelbta draudžiama informacija šalinama. Ją publikavęs asmuo atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. (http://www.cyberpolice.lt)
 
video