PenkiGyvūnai
EN  RU

2017 m. Lapkričio 18 d., Šeštadienis




 
Paskutinė medžioklė

 

 

Paskutinė medžioklė Apie dvidešimt metų tampiau medžioklinį šautuvą, bet negaliu pasigirti ,kad nušoviau kokį žvėrį. Gal ir nesisekė man, bet vėliau supratau: tai buvo kaip tik laimė.

Tris žiemas dirbau šiauriniuose Lietuvos rajonuose ir susipažinau su tenykščiais medžiotojais. Su mumis retsykiais medžiojo vienas senukas. Jis nuolat vedžiodavosi su savimi taksų kalytę, dalydavosi su ja maistu, nešiodavo kuprinėje per pusnis. Kalė atsidėkodama lipte lipo prie jo, o iš olų lapes ir mangutus traukė kaip maišus. Daugelis medžiotojų prašydavo ją parduoti, bet senukas tik paglostydavo šleivakoję augintinę ir nieko neatsakydavo.

Gruodžio antroje pusėje pasnigo. Prieš pat naujuosius metus nusprendėme pailsėti ir visu būriu užgriūti senuką medžiotoją – norėjome pakviesti mangutų pamedžioti, nes besivaikydami žvėris iššniukštinėjome ne vieną apgyventą olą.

Nuvažiavome gana vėlai ir iš tolo pamatėme apšviestus vienkiemio langus. „Dviems senukams gal ir daugoka šviesos“, - pagalvojau. Prisiartinę pamatėme prie „gonkelių“ atremtą karsto antvožą ir kryžių. Nusprendėme užeiti ir pagerbti mirusijį, o drauge sužinoti, kas mirė.

Žmonių buvo nedaug, krikšte sėdėjo giesmininkai, o karste gulėjo senukas medžiotojas. Smulkutis toksai, rankos sunertos ir surištos marlės nuoplėša. Velionio žmonos nepažinojome, tad atsiklaupę parymojome kojūgalyje ir susėdome ant laisvų kėdučių.

Stebėjau mirusiojo veidą ir galvojau apie nelinksmus gyvenimo įvykius. Šiluma ir eglių šakelių kvapas svaigino, giesmininkai traukė liūdną giesmę. Staiga senuko medžiotojo kojos krustelėjo. Man net širdis nusirito žemyn. Neišsigandau, bet į galvą šovė kvaila mintis, kad senukas ne miręs, o tik atsigulęs pailsėti... Stebėjau išplėtes akis. Taip ir yra!.. Krustelėjo vėl. Ir vėl. Mane išpylė šaltas prakaitas, ėmė trukti oro. Prisiminiau visokius pasakojimus apie palaidotus gyvuosius…

Medžiotojo kojos prikaustė mano žvilgsnį. Jos šiek tiek krutėjo. Pakyla ir nusileidžia. Senis gyvas! Tik kažkodėl niekas to nematė, tik aš vienas. Pamaniau: gal kraustausi iš proto? Nutilo giesmininkai, ir mirtinoje tyloje užgirdau, kaip mirusysis karste alsuoja. Aiškiai girdėjau sunkų ir gailų alsavimą. Įtraukiau oro ir kildamas netekau sąmonės. Prieš susmukdamas pastebėjau, kaip amžinatilsis sulenkė per kelį koją.

Atsipeikėjau pas mūsų bendradarbį eigulį – jo žmona keitė drėgną skudurą man ant kaktos.
- Tvankuma, o dar visokie kvapai. Neišlaikė vaikiščias,- pasigirdo mūsų vairuotojo balsas.

Tais metais dirbome iki kovo pradžios, o ankstyvą pavasarį nuvykome sutvarkyti gaudyklių bei atsivežti dėžių. Užvažiavome ir pas medžiotojo našlę. Norėtume ,kad parduotų ar atiduotų taksiukę mums. Apsiverkė senoji. Kūkčiodama pasakojo liūdną šuns istoriją.

- Neturiu, vaikeliai, jos. Maišą užmetę, nukėlėme taksytę nuo jo kojų. Nunešėme ir iškratėme malkinėje. Per rūpesčius primiršau vakare kalaitę pašerti, o ryte neberadau. Išsikasė po pamatais urvą ir pabėgo. Tik pavasarį ją aptikau. Ant kapo. Užkasiau šalia. Kitoje pusėje pati atsigulsiu… Gal nesupyks Dievulis už šią nuodėmę?

Išvykome. Iki pat Vilniaus tylėjome. Tik dabar supratau, kad tada šeimininko kojūgalyje verkė ir krūpčiojo ištikimiausia medžiotojo draugė, pasiryžusi keliauti į paskutiniąją medžioklę, iš kurios nebegrįžtama…  

ALFREDAS PALIESIUS

Žurnalo "Didysis šuo" informacija

Informuokite redaktorius apie įžeidžiančius komentarus ir klaidas

Straipsnio komentarų skaičius: 21

Pridėti naują komentarą:

Vardas: El. paštas:


Portale paskelbta draudžiama informacija šalinama. Ją publikavęs asmuo atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. (http://www.cyberpolice.lt)
 
video