PenkiGyvūnai
EN  RU

2017 m. Rugsėjo 25 d., Pirmadienis




 
Šuns atsiradimo istorija

 

Šuns atsiradimo klausimas iki šiol yra atviras. Tiksliai nežinoma, kas buvo protėviai ir kurioje žemyno dalyje šuo atsirado. Vieni mokslininkai mano, kad dabartinis šuo kilo iš vilkų ir šakalų. To įrodymas – išorinių formų, vidinės sandaros ir elgsenos panašumai. Kiti galvoja, kad šuo kilo iš kelių išnykusių laukinių rūšių, kurių liekanos randamos archeologinių kasinėjimų metu. Apie tai byloja dabar egzistuojančių veislių įvairovė ir dideli skirtumai tarp jų.

Seniausios šiaurinių šunų veislės galėjo kilti iš prijaukinto laukinio vilko arba vilko ir vadinamojo pelkių arba durpinio šuns hibrido. Panašios į vilkus yra ir laikos.

Daugelis pietinių šunų veislių, manoma, kilo iš prijaukinto laukinio šakalo, kuris priklauso vilkų genčiai ir turi su jais evoliucinės raidos panašumų. Šakalai dažniausiai apsigyvendavo šalia žmonių, taip gindamiesi nuo stambesnių grobuonių. Jie įspėdavo žmones, kad prie jų buveinės artinasi laukiniai žvėrys. Tarp smulkių šunų veislių yra išoriškai labai panašių į šakalus.

Kai kurios smulkios veislės (špicai, pinčeriai, terjerai) kilo iš durpinio šuns, o dogo grupė kilo iš protėvio, turėjusio galingą kūną.

Šuns prijaukinimo rezultatu tapo pastebimi organizmo funkcijų ir sandaros pakitimai, pasikeitė išvaizda ir elgsena. Šunims atsirado kabančios ausys, riesta uodega, galimybė loti ir vizginti uodegą. Pasikeitė ir charakteris, jie tapo prieraišesni prie žmogaus, ištikimesni šeimininkui, paklusnesni ir gabesni greitam dresavimui.

Šuo – pirmas gyvūnas, prijaukintas žmogaus. Sprendžiant pagal archeologinių kasinėjimų rezultatus, tai įvyko akmens amžiuje, kai senovės žmonės dar neužsiėmė žemdirbyste ir gyvulininkyste, o maistą ir drabužius gaudavo medžiodami laukinius žvėrys.

Pirmos šuns liekanos rastos 1862 m. šalia Šveicarijos ežerų ir buvo priskirtos neolito periodui. Jos priklausė nedidelio ūgio šuniui, kurį pavadino durpiniu.

3400-2100 m. pr. Kr. egiptiečių paminkluose pavaizduoti įvairių veislių šunys. Dauguma iš jų panašūs į kurtus. Ant vėlesnių to periodo paminklų pavaizduoti šunys, panašūs į skalikus ir urvinius (taksus). O ant asiriečių paminklo, priskiriamo 640 m. pr. Kr., nupieštas didelis mastifas. Panašių pavyzdžių yra daug ir tai leidžia teigti, kad skirtingos šunų veislės egzistavo jau prieš keletą tūkstančių metų. Tai buvo medžiokliniai ir sarginiai šunys.

Kariniams tikslams šunis pradėjo naudoti prieš daugelį amžių. Iš pradžių juos naudodavo apsaugai – išvesdavo už pilių teritorijos. Priešui priartėjus, šunys imdavo loti, puldavo ir kaudavosi su priešais. Tiems tikslams ant stiprių ir piktų šunų uždėdavo apsaugas su aštriais metaliniais dygliais ir leisdavo pulti priešą. Vergovės periodo karuose dažniausiai pirmą atakuojančiųjų eilę sudarydavo šunys, po jų ėjo ginkluoti vergai ir tik po to – kariai.

Laikai keitėsi. Viena visuomeninė ekonominė formacija keitė kitą. Platėjo ir atsirasdavo naujų žmogaus veiklos sričių, keitėsi buitis, augo kultūros lygis. Kartu su žmogumi keitėsi ir šuo – jo ištikimas palydovas. Atsirado naujų veislių, sustiprėjo arba susilpnėjo įvairios gyvūno savybės. Anksčiau žmogus naujas veisles formuodavo beveik aklai. Mokslo raida ir genetikos dėsnių pažinimas padėjo plėstis šiai sričiai ir pasiekti laimėjimų.

Informuokite redaktorius apie įžeidžiančius komentarus ir klaidas

Straipsnio komentarų skaičius: 21

Pridėti naują komentarą:

Vardas: El. paštas:


Portale paskelbta draudžiama informacija šalinama. Ją publikavęs asmuo atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. (http://www.cyberpolice.lt)
 
video