PenkiGyvūnai
EN  RU

2017 m. Lapkričio 18 d., Šeštadienis




 
Šuo mieste

 


Štai ką apie savo augintinius pasakoja mieste gyvenantys šunininkai.

Ieva Juodytė, ryzenšnaucerės Zestos šeimininkė, įsikūrusi viename iš Vilniaus miegamųjų rajonų: “Rinkdamasi šunį, nepamiršau, kad gyvenu mieste. Gyvenu miesto pakraštyje, netoli mano namų laukai, miškelis ir ežeras - Zestai pabėgioti vietos pakanka. Kai labai trūksta laiko, išvedu ją šalia namų, bet stengiuosi laikytis atokiau nuo vaikų aikštelių, žmonių susibūrimo vietų. Niekuomet neleidžiu Zestai tuštintis prie laiptinės arba po namo langais, todėl nepasitaiko nesusipratimų su kaimynais. Problemų iškildavo, kai prireikdavo pasinaudoti viešuoju transportu.
Atostogauju kartu su Zesta. Pasirenkame nuošalesnę vietą. Net pajūryje niekam neužkliūvame.
Patarčiau visiems dresuoti šunis (nepaisant augintinio amžiaus bei veislės) ir drausti tuštintis, kur papuolė. Tikiuosi, ateis laikas, kai išmoksime susirinkti šunų ekskrementus”.

Natalija Karlienė, amerikiečių Stafordšyro terjerės Džinos savininkė, gyvenanti Vilniuje, Naujamiestyje: “Prieš pasirinkdama “stafą”, nesvarsčiau, ar jam pakaks erdvės. Su Džina mieste nesunku, nes ją dresavau dar mažytę. Galiu bet kada sustabdyti, net jei prieš jos nosį prabėgtų katė, o žmonių “stafai” nepuola. Svarbiausia pasirinkti stabilios psichikos šuniuką. Mano Džiną kaimynai mėgsta, net palepina gardumynais. Ji netriukšmauja, negąsdina žmonių. Visi šunų laikytojai privalo auklėti ir dresuoti savo augintinius, o išauklėti tikrai įmanoma!“
Kur šuns vieta?
“Butas – ne tvartas, o šuns vieta – prie būdos! Su šia nuomone susiduria vos ne kiekvienas šunų augintojas. O jeigu bute gyvena keli šunys? Kaip išlaviruoti tarp įstatymų, varžančių šunų laisves, kaimynų skundų bei kitų tabu? Nelengva, tačiau įmanoma. Svarbiausia įsisąmoninti: tik jūs ir niekas kitas atsakote už augintinį!

Atsakomybė.

Šeimininkas yra tas žmogus, kuris, pasiimdamas šuniuką į savo namus, atsako už tolesnį jo gyvenimą, poelgius ir sveikatą. Tai reiškia, kad savininkas privalo ne tik dresuoti, šerti gyvūną, bet ir atlyginti jo padarytą žalą. Šito reikalauja paprastos moralės normos. Miesto savivaldybės patvirtintose gyvūnų laikymo taisyklėse viskas nurodyta, tačiau dauguma savininkų apie jas net negirdėjo. Beje, užėję į bet kurią Vilniaus miesto seniūniją, galėtumėte pavartyti gyvūnų laikymo taisykles – prirašyti net aštuoni puslapiai. Reikalaujama vedžioti šunis tik su pavadėliais, stambesnių veislių – su antsnukiais. Deja, antsnukiai ne visada padeda. Paradoksalu, bet dažniausiai su antsnukiais vedami paklusnūs šunys, o peštukai – be antsnukių.
Kol kas į parduotuves, kavines ir kitas vietas su šunimi neįleidžia, bet palikę pririštą prie durų taip pat nerimaujame: jis loja, tampo pavadėlį, bando pasprukti, o ramesnį šunį gali nugvelbti ilgapirščiai. Gaila, kad mūsų šalyje vis dar nepopuliarus gyvūnų draudimas. Jeigu šuo būtų apdraustas, “ratuoti kamikadzės” nesugalvotų pasukti vairą link iššokusio į gatvę keturkojo, sumažėtų vagysčių ir kitokių nesusipratimų. Draudimas saugotų gyvūną - taip yra išsivysčiusiose šalyse.

Dresūra.

Dažnai girdime ir vartojame žodžius “socialus” ir “asocialus”. Tai vis apie žmogų, o jeigu kalbėtume apie šunį? Koks būtų socialus šuo? Pirmiausia, prisitaikęs gyventi su žmogumi ir tarp žmonių. Nesvarbu, ar mieste, ar kaime su juo įsikursite. Jis paklusnus, neskalija paliktas vienas, nepiktas, nekeliantis grėsmės. Tai tik dalis reikalavimų, kuriuos turėtų atitikti miesto šuo. Skeptikai paprieštarautų: “Bet juk tai šuns būdo ir prigimties suvaržymas”. Deja, taip. Tik ribodami kai kuriuos šunų instinktus, dresuodami, padėsime jam pritapti mieste.
Ko gero, tinkamiausia vieta šuniuko socializacijai – dresūros aikštelės. Užsiėmimai jose vyksta vakarais arba savaitgaliais, tad pasiteisinimas “Neturiu laiko” nepadės. Kadangi į aištelę priimami ne jaunesni kaip 4-5 mėnesių šuniukai, šeimininko pareiga nuo pirmųjų gyvūno įsigijimo dienų pačiam jį auklėti. Apie dresūrą informacijos galima rasti įvairiausiuose leidiniuose, pasikonsultuoti su specialistais. Reikia kuo anksčiau šuniui įdiegti, kas galima, o kas ne ir kas gaujos vadas. Svarbiausios trys komandos: “Greta”, “Pas mane”, “Negalima” ir “Vieta”.
Higiena ir veterinarinė priežiūra
Miestelėnai nemėgsta šunų, nes šie tuštinasi netinkamose vietose. Gyvūnai negali gyventi nesituštinę, tačiau šeimininkų pareiga pasirūpinti, kad jie neterštų vaikų žaidimų aikštelių, gėlynų, šaligatvių. Jeigu savininkai išvalytų augintinių ekskrementus, pelnytų kiemsargių dėkingumą, sumažėtų barnių su kaimynais.
Sunkiausia – Senamiesčio gyventojams. Seniūnijų įrengtos šunų aikštelės jau seniai virto “viešaisiais tualetais”, žmonės su šunimis jų vengia – bijo, kad augintiniai apsikrės. Tankiai apgyvendintų rajonų šunys neturi kur laisvai pabėgioti. Gerai, kad bent savaitgaliais “šunys išveža” šeimininkus į gamtą, o jeigu ne?
Skiepai. Kol šuo mažiukas, šeimininkai jį paskiepija nuo visų užkrečiamųjų ligų, o vėliau? Visiems šunims privalomi skiepai nuo pasiutligės. Taip pat būtina kas pusmetį sušerti vaistukų nuo vidaus paarzitų, net jeigu augintinis nevedamas į lauką. O išorės parazitai, apninkantys gyvūnus, nes po kiemą laksto pulkas blusuotų gentainių, niekada neturėjusių prišblusinių antkaklių… Neplanuojamus veisti šunis ir kates geriau būtų kastruoti ir sterilizuoti, tačiau…
Skiepydami gyvūnus, saugome savo ir jų sveikatą. Veterinarijos gydyklose skiepai kainuoja 10-40 litų, o susirgusio augintinio gydymas – daug daugiau. Miestuose ne viena veterinarijos gydykla – galite pasirinkti patyrusį veterinarą. Net kai gyvūnas sveikas, profilaktiškai reikėtų lankytis pas veterinarus, o sunegalavus augintiniui nesakyti: “Išsilaižys”… Įsisenėjusią ligą įveikti labai sunku. Būtų malonu, jei sergančių gyvūnų savininkai nevestų jų į lauką bei perspėtų kaimynus apie gresiantį pavojų.

Apie humaniškumą…

Suteikdami šuniui arba katei pastogę, pagrįstai galime vadintis gyvūnų mylėtojais, tačiau… Ne vien tik savo, bet visų gyvūnų mylėtojais ir globėjais! Todėl turime pasirūpinti ir benamiais arba laikinai be priežiūros paliktaisiais. Išauklėkime savo šunis, kad jie nevaikytų ir neskriaustų kiemo kačių, paukščių ir kitų gyvūnų.
Prieš priglausdami savo namuose gyvūną, pasvarstykime, ar galėsime juo rūpintis artimiausią dešimtmetį, ar pakaks kantrybės, laiko ir lėšų? Ar ką nors išmanome apie patikusią veislę, jos priežiūros ir dresūros ypatumus? Nežmoniška po mėnesio arba pusmečio išmesti jį į gatvę - mat graužia baldus ir daug ėda…
Kinologija ir felinologija Lietuvoje tik formuojasi. Kol kas visas dėmesys sutelktas į taisyklių, draudimų bei įstatymų kūrimą. Ne visada šios taisyklės tobulos, o tai puiki terpė lengvabūdžiams savininkams nepaisyti savo pareigų. Tokioje aplinkoje net šunų kovos vadinamos “darbinių savybių ugdymu”…
Turime keistis patys, nes mes, gyvūnų savininkai, o ne kas nors kitas formuojame požiūrį į šunis bei kates. O gyvūnų nelaikantieji arba net jų nemėgstantieji stebi mūsų elgesį ir susidaro nuomonę. Deja, ne pačią geriausią.
Elgdamiesi padoriai, palengva galėtume pelnyti pagarbą, o gal net meilę mūsų augintiniams.

Gražina Belousova
 

Žurnalo "Didysis šuo" informacija 

Informuokite redaktorius apie įžeidžiančius komentarus ir klaidas

Straipsnio komentarų skaičius: 33

Pridėti naują komentarą:

Vardas: El. paštas:


Portale paskelbta draudžiama informacija šalinama. Ją publikavęs asmuo atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. (http://www.cyberpolice.lt)
 
video